Santrauka:
Aš jau žinau mintis lemties aukščiausios
Dar vis prašai- pasigailėk!
Ar girdi, ar negirdi,
O parama lig šiolei neateina -
Kaip vėjas pro duris ar langus
Pavirpina lengviausius daiktus
Lyg pasakytų:
- Būkime kas sau...
Aš jau žinau mintis lemties aukščiausios,
Nešioju jas su pragaru ir nelabai svarbu,
Kada suklupsiu žemėj ir danguj -
Lig šiol gebėjau būt ir ten ir šen kartu,
Todėl žinau -
Išeidamas iš ČIA
Ir dangų teks apleisti.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Cieksas Žalbungis
Sukurta: 2008-03-17 20:44:38
o gal galima dangaus ir neapleist?
Vartotojas (-a): malaja
Sukurta: 2008-03-17 18:55:01
Kol tik galim - būkime ne kas sau.
Yra ir bus - kaip ir turi būti.
Anonimas
Sukurta: 2008-03-17 16:39:05
Egzistenciniai klausimai. Gerai. Gerai, kad jie kyla.
Vartotojas (-a): fizrukė
Sukurta: 2008-03-17 16:19:12
Tu neišeik iš ČIA, apleisdamas dangaus, žinok tik tai, kad nepalikdamas žmogaus mintis gili atskris Tau iš viršaus... ir pasakys Tau - pabūkime su savimi kartu, žmogau... :)
Vartotojas (-a): kielė
Sukurta: 2008-03-17 15:23:21
Drąsus mostas. Šį kartą - baugiai drąsus.
Vartotojas (-a): Karilė
Sukurta: 2008-03-17 14:16:08
- Būkime kas sau...
Nesutinku.
Būkime drauge.
Vartotojas (-a): Vėtrungė
Sukurta: 2008-03-17 12:18:05
Sklandžiai, aiškiai, giliai. Paskaičius, priverčia stabtelti dabartyje ir pamąstyti.
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2008-03-17 12:06:04
Taip, labai gilūs apmąstymai...