Vienintelis

Santrauka:
Apie save
Varpelis skambteli, ir išgirstu –
Ne lyg griaustinis ataidi padange.
Per slenkstį vaikštančią
Atsimenu, o mama...      
Gal ne dažnai, bet visuomet regiu,
Kai prie tavęs ugnis kūrenas –
Nuo ryto, vos gaidžiams pragydus,
Lig uždarytų nakčiai durų.
Vis vaikščioja jinai, ugnis, po namą
Žarijomis, liepsna ir šiluma.
Nėra kertelės, kurioje nebūtų...
Bet ją mieliausia man regėti akyse.

Varpelis skambteli.
Širdim griaustinis ataidi.
Ateina akys pažiūrėt namų...
Atleisk man, mama,
Jų seniai nematęs –
Tik per tave ir ilgesį
Kasdieną juos regiu.
Man nežvarbu, tiek šilumos patyrus.
Nešalta. Skersvėjais nepusto.
Likau vienintelis iš tavo vyrų,
Kuriuos vadino sodžius
Vyrais Karlonų.

Va šitaip, mama,
Dar ugnelę tavo kūrenu.
Pelėda

2008-02-25 00:16:23

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Besparnis angelas

Sukurta: 2008-02-25 17:58:42

"...Vis vaikščioja jinai, ugnis, po namą žarijomis, liepsna ir šiluma..." - ypač. :)
Šilta ir gera prie jūsų ugnelės...

Anonimas

Sukurta: 2008-02-25 17:02:46

:)

Vartotojas (-a): radaa

Sukurta: 2008-02-25 13:17:03

tokia siluma... toks pasididziavimo kupinas zodis. be galo jautrus, gilus iki saknu kalbejimas.

Vartotojas (-a): gulbinas

Sukurta: 2008-02-25 11:36:02

ye,
nostalgiškas...

Vartotojas (-a): Karilė

Sukurta: 2008-02-25 10:48:58

Dega židinio ugnelė meile ir ilgesiu kurstoma.
Atsiminimų lyrikos viršūnė.

Vartotojas (-a): Tylinti

Sukurta: 2008-02-25 00:43:05

taip šilta ir gera klausytis varpelio šitos liepsnos užuovėjoj :)....