Varpelis skambteli, ir išgirstu –
Ne lyg griaustinis ataidi padange.
Per slenkstį vaikštančią
Atsimenu, o mama...      
Gal ne dažnai, bet visuomet regiu,
Kai prie tavęs ugnis kūrenas –
Nuo ryto, vos gaidžiams pragydus,
Lig uždarytų nakčiai durų.
Vis vaikščioja jinai, ugnis, po namą
Žarijomis, liepsna ir šiluma.
Nėra kertelės, kurioje nebūtų...
Bet ją mieliausia man regėti akyse.

Varpelis skambteli.
Širdim griaustinis ataidi.
Ateina akys pažiūrėt namų...
Atleisk man, mama,
Jų seniai nematęs –
Tik per tave ir ilgesį
Kasdieną juos regiu.
Man nežvarbu, tiek šilumos patyrus.
Nešalta. Skersvėjais nepusto.
Likau vienintelis iš tavo vyrų,
Kuriuos vadino sodžius
Vyrais Karlonų.

Va šitaip, mama,
Dar ugnelę tavo kūrenu.