Man Žodis – ne akmuo.
Ne šūvis šautuvo sprangus.
Meldžiuosi juo.
Juo auginau vaikus.
Per jį budžiu,
Neleisdamas ir sau užakti...
Per jį ir Lietuvą tėvynę
Prašau grąžinti šlovę jos sūnų.
Per jį žinau –
Vėl patekėjo rytas
Ir reikia pasisveikint su žmogum.
Man Žodis it malda, it varpas,
It kardas ir namai laisvi,
It atgimimo aukštas vardas
Ir trispalvės lemtis graudi.
Todėl dabar, kai reikia atsidusti
Ir paieškoti Žodyje savęs,
Pasiimu nedidelės žvakutės ugnį
Ir atsiklaupęs jos kamputyje „ATLEISK“
Ne pelenais krentu,
Ne užmarštim,
O ugnele mažyte plevenu
Kaip šiuo eilėraščiu,
Kaip šia mintim,
Kaip atmintim...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2008-02-12 19:24:01
be komentaro...
Vartotojas (-a): kielė
Sukurta: 2008-02-04 19:00:01
Ačiū.
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2008-02-03 17:35:01
Ir kaip dabar man savo žodžiais išsakyti, ką pajutau Pelėdos Žodžiui??????
Bet koks mano žodis bus per mažas šiam...
Tad tiesiog: Ačiū, kad kuriat, ačiū, kad TAIP kuriat ir ačiū už tai, kad Jūsų kūrybą galima ne tik skaityti, bet ir jausti...
Vartotojas (-a): Karilė
Sukurta: 2008-02-03 08:49:21
Man Žodis- ne akmuo.
Ne šūvis šautuvo sprangus.
Meldžiuosi juo.
Juo auginau vaikus
Viskas pasakyta.
Anonimas
Sukurta: 2008-02-03 01:35:13
Šviesus Žodis Jūsų, Pelėda.