Man Žodis – ne akmuo.
Ne šūvis šautuvo sprangus.
Meldžiuosi juo.
Juo auginau vaikus.
Per jį budžiu,
Neleisdamas ir sau užakti...          
Per jį ir Lietuvą tėvynę
Prašau grąžinti šlovę jos sūnų.
Per jį žinau –
Vėl patekėjo rytas
Ir reikia pasisveikint su žmogum.
Man Žodis it malda, it varpas,
It kardas ir namai laisvi,
It atgimimo aukštas vardas
Ir trispalvės lemtis graudi.
Todėl dabar, kai reikia atsidusti
Ir paieškoti Žodyje savęs,
Pasiimu nedidelės žvakutės ugnį
Ir atsiklaupęs jos kamputyje „ATLEISK“
Ne pelenais krentu,
Ne užmarštim,
O ugnele mažyte plevenu
Kaip šiuo eilėraščiu,
Kaip šia mintim,
Kaip atmintim...