Pažiūrėk pro langą.
Auksiniai medžiai
Atrodo nuostabiai.
Tai saulė juos nudažė geltona šviesa.

Geltonyje paskęsti galima,
Aplink tylu, ramu –
Nė jokio garso negirdžiu.
Ramybė apima.

Einu į lauką,
Prigulu ant žolės.
Minkštos šiltos žolės...
Jaučiu – grimztu į miegą.

Girdėti nieko nebenoriu,
Slegia vokai akis,
Atrodo, milžinišku svoriu,
Užmigus lauksiu, kol rytojus prašvis.