Santrauka:
Kai svetimi drasko – sunku, bet kai artimas – pasijunti išties nieku...
Kas vakarą luoši pabando niekint
Visaip mosuodami ištaško mano virpulius
Tik sudaužyt nepajėgia – subraižo
O aš laikaus vibruodama ant smilgos kojų
Su panieka jų panieką apglėbus
Tik šiąnakt suklupau beskausmėj jogoj
Kraujotakom, arterijom, aortom
Nes kai šaknis ištraukia savas daigas
Išleidęs vienąsyk spyglių ataką
Jis būtinai gyvybę išdžiovina
Tada ir suvoki
Esi Tu NIEKAS
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2008-01-26 18:45:55
Kada luošiai pabando niekint,
Arterijom arba aortom...
Net būdamas NIEKU užrėki -
Kaladėj, tik raudonos kortos!!!
Ema...
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2008-01-26 15:16:23
Kažkaip kitaip Nuodai sueiliavo( net nežinau, kaip čia protingai išsireikšti), bet kitoks ritmas, metaforų svarumas: na kažkas kitaip, tik vienintelis dalykas liko: man patinka, kad ir kitaip... :)
O kūrinys - gėla alsuojantis, ant smilgos kojų toks trapus laikymasis...
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2008-01-26 15:01:10
Kas tiesa, tai ne melas, - taip sako mūsų krašto žmonės.
Vartotojas (-a): Karilė
Sukurta: 2008-01-26 13:57:39
O aš laikaus vibruodama ant smilgos kojų
Su panieka jų panieką apglėbus
Gera metafora subjekto būsenai nusakyti.
Vartotojas (-a): Sodininkas
Sukurta: 2008-01-26 13:09:31
Tikro gyvenimo pagimdytas, nesusigalvotas, todėl ir suvirpinantis skaitytojo jausmus.
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2008-01-26 11:58:07
suvokimas geras