Kas vakarą luoši pabando niekint
Visaip mosuodami ištaško mano virpulius
Tik sudaužyt nepajėgia – subraižo
O aš laikaus vibruodama ant smilgos kojų
Su panieka jų panieką apglėbus
Tik šiąnakt suklupau beskausmėj jogoj
Kraujotakom, arterijom, aortom
Nes kai šaknis ištraukia savas daigas
Išleidęs vienąsyk spyglių ataką
Jis būtinai gyvybę išdžiovina
Tada ir suvoki
Esi Tu NIEKAS