Štai delnas jo.
Štai mano delnas,
Išvaikščiotas rievėm
Ne lyg arimai.
Ir kalbasi abu
Suėję saujon
Dar
Bi
Nin
Kai
- Norėjau išauginti kalną
Ir švyturį ant jo užkelti,
Šviesiom akim,
Skardžiu balsu
Išvaikščioti pasaulį
Ir ne iš prakaito,
O iš šaltinių atsigerti.
Bet - Dieve mano!- pats matai—
Arimai tik,
O kalno vietoj -
Nuospaudos kuprotas
Pa
Si
Li
Kę
- Tai ko liūdi
Turtų tiek įsigijęs?-
Kiekvieną akmenį rytais paglostau,
Kad buvo paklusnus,
Iš rankų neiškritęs.
O! kaip šaunu,
Kad buvom darbininkai! –
Net akmenys
Ta
Šy
Ti –
Žy
Di.
Štai delnas jo.
Štai mano delnas.
Kas kalną išaugins?
Kas švyturį statys?
Vis kalbasi abu
Suėję saujon darbininkai.
Ir – ak, kaip jiems skaudu,
Kad delnuose darbų
Daug
Ne
Su
Til
Po
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): st_a_s
Sukurta: 2008-01-16 22:28:57
Talpus...
O švyturiai pakrantei būtini - lyg akys...
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2008-01-16 18:25:00
Sraigtas i SAVAJI "AS". KLAUSIMAS.
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2008-01-16 18:24:15
Sutilpo... ir LABAI daug. Tai, kas jaudina, kas slypi- kiekviename normalieme Zmoguje. Sutilpo, susideliojo ir pasibelde- o tai jau DAUG.
Forma- sakiau, Jusu ranka- kala skulptura...Minciai. Taip ir priimu.