Štai delnas jo.
Štai mano delnas,
Išvaikščiotas rievėm
Ne lyg arimai.
Ir kalbasi abu
Suėję saujon
    Dar
         Bi
            Nin
                  Kai

- Norėjau išauginti kalną
Ir švyturį ant jo užkelti,
Šviesiom akim,
Skardžiu balsu
Išvaikščioti pasaulį
Ir ne iš prakaito,
O iš šaltinių atsigerti.
Bet - Dieve mano!- pats matai—
Arimai tik,
O kalno vietoj -
Nuospaudos kuprotas
         Pa
             Si
                 Li
                      Kę

- Tai ko liūdi
Turtų tiek įsigijęs?-
Kiekvieną akmenį rytais paglostau,
Kad buvo paklusnus,
Iš rankų neiškritęs.
O! kaip šaunu,
Kad buvom darbininkai! –
Net akmenys
           Ta
              Šy
                  Ti –
                      Žy
                           Di.

Štai delnas jo.
Štai mano delnas.
Kas kalną išaugins?
Kas švyturį statys?

Vis kalbasi abu
Suėję saujon darbininkai.
Ir – ak, kaip jiems skaudu,
Kad delnuose darbų
Daug
        Ne
             Su
                  Til
                        Po