Kai skyla pusiau širdis,
Ji nežino kur eis –
Į pragarą,
Rojų.
Tiktai nebūtis
Amžina kaip šventovė,
Nukritus žemai,
Iš kur links
Švieson, ar tamsos guolin.
O medžių šakos linguoja.
Pavėjui.
Į kairę, dešinę –
Pragarą, rojų.
Ėjimas.
Žemė – dangus.
Tiktai medžių
Šakos linguoja.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vėtra
Sukurta: 2008-01-10 19:31:32
Puikiai linguojantis ir nebeprasmiškai. Įdomus. Ir žodžiai pasverti, ir forma neprasta.
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2008-01-10 13:04:11
Idomus pokalbiai apie medziu sakas. Kiek daug jos gali pasakyti... Visi einame...einame...einame- kur? pavejui- ne pavejui...vis tiek... gilu...
Vartotojas (-a): tyluma
Sukurta: 2008-01-10 11:40:49
Sklandus ir gražus.Toks dar... linguojantis"Švieson, ar tamsos guolin."...Labai patiko.
Vartotojas (-a): Sodininkas
Sukurta: 2008-01-10 11:36:05
Prasmingas pamąstymas žmogaus egzistencijos tema. Tik ar nereikėtų atsisakyti ketvirtos strofos paskutiniųjų dviejų eilučių? Man regis, pakaktų dviejų :"Ėjimas. // Žemė - dangus." Sėkmės Tau, Grėjau :)
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2008-01-10 07:15:28
Kai skyla pusiau širdis,
Ji nežino kur eis –
Į pragarą,
Rojų.
Ar į žvejybą
Banguoja kaip jūra gražus tvenkinys
O žuvys- ne žuvys,
Banginiai ant mažo kabliuko kad kimba, kad kimba...
Sapnuoju ne pragarą, rojų
Sapnuoju, kad kimba.
/ Geros žvejybos. Kartu su naujais eilėraščiais/