. Taip žuviškai artimas
Tavo vanduo:
Nors vaikšto po dugną
Dumbluotas akmuo,
Bet gėlas skaidrumas,
Gaivindamas kūną,
Sustingsta pakrantėj,
Išvydęs mergaitę:
Pusiau žuvytę, pusiau dievybę.
Bevandenių klaustukai krinta pavydūs:
Kaip vanduo išaugina gyvybę?
Baltų lelijų taurę vyno
Keliu už tai, kad savuos vandenynuos
Laikei, pasroviui nepaleidęs,
Pusiau žuvies, pusiau mergaitės...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2008-01-05 21:47:23
...fantastiškai...patiko...
Vartotojas (-a): gulbinas
Sukurta: 2008-01-05 17:55:18
o nevandeniams
galima nepaleisti?
:)
Moderatorius (-ė): Cieksas Žalbungis
Sukurta: 2008-01-05 17:37:42
taigi ,taigi... ir aš toks pats :-)
Ačiūūūūūūūū.......................
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2008-01-05 12:43:24
O man ir pavadinimas- kaip tik.
Na, bet mūsų daug.
Visų Vandenių - nors ir neįgaliotas- vardu:dėkui.
Vartotojas (-a): Vėtra
Sukurta: 2008-01-05 12:30:44
Įdomiai išreikštas jausmas.