Rymojo mergaitė ant palangės ilgai,
Veidas bylojo, kad gera jai.
Pamatė už purvino stiklo laukus,
Žvelgė į tolius plačius.
Žvelgė įdėmiai –
Akys suskaudo,
Ne nuo žiūrėjimo,
Ne – nuo skausmo.
Širdelę sudiegė kažin kodėl,
Varganą dalią prisiminė vėl:
Išvydo motutę, išvydo akis,
Išvydo jos plaukus it anglis.
Veidą nutvieskė tyra šypsena –
Kaip gera matyti vėl ją.
Rymojo mergaitė ant palangės ilgai,
Svajonėje skendo jos pėdos giliai.
Bet kas gi barbena į langą piktai?
Ak, tai varna primena jai:
Mamytė toli, mamytė negrįš,
Nors plyšta širdelė dukrytę išvyst.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2008-01-04 23:24:51
ritmas nuolat trinka, rimas trikdo - primityvumas ir elementarumas neleidžia įsijausti;
forma irgi nelabai kokia, nes nei ji sudaro kažką, nei ji parodo kokią eiliukę esančią mintį, nei ji kokia eksperimentinė, - nieko, sudėliota pagal rimą, kuris ypač kertasi su ritmu.
tekstas paprastas, tik tas paprastumas labai jau prastas, trumpiau tariant - auginkit dar savo darbus...
Anonimas
Sukurta: 2008-01-04 22:02:11
Labai lyriškas, raiškus, gerai rimuojasi.
Gražu :)
Anonimas
Sukurta: 2008-01-04 16:36:01
Matau, kad stengiesi rimuoti. Gerai, tobulėk, ieškok savęs, išraiškos. Padirbėk su forma, pabandyk įvairiai, nors ir man su ja sunku. :)
Anonimas
Sukurta: 2008-01-04 14:20:13
tautosakos stilizacija jaučiama...tie deminutyvai taip nuteikia
Vartotojas (-a): fizrukė
Sukurta: 2008-01-04 00:54:17
Nors žaidi žodžiais kaip ir aš (mano tokia pat kūrybos pradžia) , bet matau ieškai savęs ir tai šaunu. Sėkmės. :)