Rymojo mergaitė ant palangės ilgai,
Veidas bylojo, kad gera jai.
Pamatė už purvino stiklo laukus,
Žvelgė į tolius plačius.
Žvelgė įdėmiai –
Akys suskaudo,
Ne nuo žiūrėjimo,
Ne – nuo skausmo.
Širdelę sudiegė kažin kodėl,
Varganą dalią prisiminė vėl:
Išvydo motutę, išvydo akis,
Išvydo jos plaukus it anglis.
Veidą nutvieskė tyra šypsena –
Kaip gera matyti vėl ją.
Rymojo mergaitė ant palangės ilgai,
Svajonėje skendo jos pėdos giliai.
Bet kas gi barbena į langą piktai?
Ak, tai varna primena jai:
Mamytė toli, mamytė negrįš,
Nors plyšta širdelė dukrytę išvyst.