Kur gi jos, tikrosios žiemos:
Su pusnų keterom sodo gale?
Kai obelų nubalintais kamienais
Šarmotą laišką išrašo pūga.
Žingsniams, ledo plutą nulaužus,
Ligi kelių baltumas įskyla.
Užklydęs šiaurys šaltai baudžia
Už suvirpintą spengiančią tylą.
Kur gi tos, tikrosios žiemos:
Kai tvoros pokšėti mokėjo,
Kai šaltį trumpėjančios dienos
Iš varno kranksėjimo spėjo?
Žili smilkiniai, gėlėtos skarelės,
Prie krosnies senos atremtos lazdelės –
Tikrąją žiemą atminty dar audžia
Vienkiemiuos vienišumus suglaudę...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Mažylė
Sukurta: 2008-01-03 19:37:42
Nežemiškai gražu. Nuostabi kūryba.
Moderatorius (-ė): Cieksas Žalbungis
Sukurta: 2007-12-30 16:04:56
... o jos buvo tokios tikros - kaip čia parašyta...
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2007-12-30 15:27:07
....AČŪ, ANGELĖLI, kad taip gražiai nors eilėrašty prikėlei baltas žiemužes...klimatas keičiai...liko tik BALTA PASAKA...
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2007-12-30 12:07:14
Jeigu būtų buvę tik taip, būtume nežinoję, kad gali buti ir šitaip.
O prisiminti, žinoma, gera ir prasminga bet labai skaudu kad:
... žiemą atminty dar audžia
Vienkiemiuos vienišumus suglaudę...
Vartotojas (-a): Džyzas
Sukurta: 2007-12-30 12:02:31
Toks ilgesingas ir žiemiškai gražus :)