Kur gi jos, tikrosios žiemos:
Su pusnų keterom sodo gale?
Kai obelų nubalintais kamienais
Šarmotą laišką išrašo pūga.

Žingsniams, ledo plutą nulaužus,
Ligi kelių baltumas įskyla.
Užklydęs šiaurys šaltai baudžia
Už suvirpintą spengiančią tylą.

Kur gi tos, tikrosios žiemos:
Kai tvoros pokšėti mokėjo,
Kai šaltį trumpėjančios dienos
Iš varno kranksėjimo spėjo?

Žili smilkiniai, gėlėtos skarelės,
              Prie krosnies senos atremtos lazdelės –
                     Tikrąją žiemą atminty dar audžia
                                Vienkiemiuos vienišumus suglaudę...