Guldau trimatę erdvę ant lapo
Nerašytais arimais žirgą vedžioju
Žalioj plotmėje dundantis kelias
Atsitrenkia į dangaus tvirtovę
Įplyšusi rusva plotmė akim languotom
Per sutrumpėjusią atmintį slenka
Nereikėjo karpyti nagų sustingusiai plotmei
Penki pirštai įsmigo į žemę
Ir nedrįsk prieštarauti likimui
Be meilės tu apkerpęs akmuo
Amūras net Sfinksą atgaivino
Ir nuogą žmogų iškėlė į dausas
Kam tie sparnai erdvėj bejausmėj
Jei smilgų ilgesio dabar nepajutai
Kam pėdsakai ant balto skliauto
Jei sienų atmintį su dulkėm sumaišei
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2008-01-02 13:08:42
Labai įdomi pradžia:) O ir paskui gražiai sužaista tuo bejausmiškumu bei smilgomis.
Anonimas
Sukurta: 2007-12-26 00:29:00
aha, paskutinę eilutę ir aš mesčiau (jau vien dėl lyginio eil. skaičiaus ir rimo), ai, ir dar pagalvočiau dėl akmuo-dausas, jei nusprendei (taip) rimuoti :]
atgaivino --> palikčiau gal tik gaivino dėl skambesio
iš esmės aš linkusi kritiškai žiūrėti, tačiau man patinka šis darbas :]
Sėkmės.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2007-12-12 23:33:35
...labai tapybiškas gilus darbas...gražus paveikslas nuaustas antikiniais potėpiais...
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2007-12-12 21:07:21
Atleidžiu, jei kas ne taip... Bet, atrodo, kad man viskas TAIP :)
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2007-12-12 13:14:37
Man patiko, tik paskutinė eilutė ne:)
Anonimas
Sukurta: 2007-12-12 10:16:20
Yra gerų vietelių:)
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2007-12-12 06:38:48
Viskas taip, Cieksai.
Bet man labiau limpa antroji pusė.
O labiausia:
Kam tie sparnai erdvėj bejausmėj
Jei smilgų ilgesio dabar nepajutai
Kam pėdsakai ant balto skliauto
Jei sienų atmintį su dulkėm sumaišei