Guldau trimatę erdvę ant lapo
Nerašytais arimais žirgą vedžioju
Žalioj plotmėje dundantis kelias
Atsitrenkia į dangaus tvirtovę
Įplyšusi rusva plotmė akim languotom
Per sutrumpėjusią atmintį slenka
Nereikėjo karpyti nagų sustingusiai plotmei
Penki pirštai įsmigo į žemę
Ir nedrįsk prieštarauti likimui
Be meilės tu apkerpęs akmuo
Amūras net Sfinksą atgaivino
Ir nuogą žmogų iškėlė į dausas
Kam tie sparnai erdvėj bejausmėj
Jei smilgų ilgesio dabar nepajutai
Kam pėdsakai ant balto skliauto
Jei sienų atmintį su dulkėm sumaišei