Kai likus dėkinga, akis nusukus į ruonį,
Sakiau – nevalgyk žuvies,
Jis staiga, apsimetęs baime,
Pabėgo gyventi taukuos.
Rūko kvapais, liūdnos pakraipos
Pasėjęs rytą, kuris taip greitai nuvyto.
Palikdamas rėžį akies baseine.
Neišklausė.
Ir pavaidinęs savotišką laimę,
Įtikino veidą, nukirsti taktą
Sau ir savo dukroms,
Nulemdamas laiką.
Ir sau, ir dėl savo savos.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2007-11-22 23:03:54
O man patiko. Tikriausiai todėl, kad tema tolima banalybėms. Tarsi pažvelgiama į šiek tiek kitą pasaulį. Su ruoniais ;]
Anonimas
Sukurta: 2007-11-21 20:20:12
Nebūtina suprasti kiekvieno menininko. Kiekvienas ūnikalus. [Čia kreipiuos į kitus komentarų autorius]. Kad būtų gražu - nebūtina suprasti. Man "Aš - grubi dama" tiesą sakant man labiau patiko :) , bet visgi ne visi žmonės atsiskleidžia iš karto.
Pažįstant šį žmogų galiu pasakyti - sugeba ji daug :)
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2007-11-21 19:32:44
Net ir trečią skaitant - tamsu...
Vartotojas (-a): BlackRiver
Sukurta: 2007-11-21 19:05:04
siūau ne i pirmą posmą gilintis, o į paskutinį :P