Kai likus dėkinga, akis nusukus į ruonį,
Sakiau – nevalgyk žuvies,
Jis staiga, apsimetęs baime,
Pabėgo gyventi taukuos.

Rūko kvapais, liūdnos pakraipos
Pasėjęs rytą, kuris taip greitai nuvyto.
Palikdamas rėžį akies baseine.
Neišklausė.

Ir pavaidinęs savotišką laimę,
Įtikino veidą, nukirsti taktą
Sau ir savo dukroms,
Nulemdamas laiką.
Ir sau, ir dėl savo savos.