mano koziris – senstančios pilnatys,
vis ryškėjančios lig beprotystės.
tavo koziris – slūgstantys tiltai,
dėl kurių jie užmiršo, kaip bristi
per gyvenimo upę ir akmenis,
per šešėlį sumažintą rudenį.
apie juos visos klystančios sakmės
iš nakties ir vienatvės – jų liūdesio.
tai maišykime kortas, nelaukime,
kol sukčiauti pradės laiko smiltys,
tyliai byrančios, tyliai iššaukiančios
paskutinę partiją – mirti.
mūsų koziriai velniškai lygūs,
sustiprėjo, kai skausmas užgrūdino.
bet mes nemirėm, gal tik sumigom
pasiduot viens kitam vėlų rudenį...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Džyzas
Sukurta: 2007-10-25 01:25:13
Puikus kūrinys...
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2007-10-24 23:41:24
...gražus kūrinys...ypač antra eilutė stipri...patiko...
Vartotojas (-a): Drile
Sukurta: 2007-10-24 10:53:13
geras sitas:)
Vartotojas (-a): gurgulyte
Sukurta: 2007-10-24 10:36:13
taip, geras :)
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2007-10-24 09:16:47
Nors partija ir nebaigta, bet mintis brandi ir išbaigta... patiko. :)
Vartotojas (-a): fizrukė
Sukurta: 2007-10-24 09:14:59
Gilus, prasmingas, brandus eiliukas. Patiko. Sėkmės. :)