mano koziris – senstančios pilnatys,
vis ryškėjančios lig beprotystės.
tavo koziris – slūgstantys tiltai,
dėl kurių jie užmiršo, kaip bristi

per gyvenimo upę ir akmenis,
per šešėlį sumažintą rudenį.
apie juos visos klystančios sakmės
iš nakties ir vienatvės – jų liūdesio.

tai maišykime kortas, nelaukime,
kol sukčiauti pradės laiko smiltys,
tyliai byrančios, tyliai iššaukiančios
paskutinę partiją – mirti.

mūsų koziriai velniškai lygūs,
sustiprėjo, kai skausmas užgrūdino.
bet mes nemirėm, gal tik sumigom
pasiduot viens kitam vėlų rudenį...