Santrauka:
Iš dziedulio vynmaišio...
Skaudu matyt, kai žydi rudenį gėlė.
Ar nujaučia atėjus šalnų metą?
Jau parudavo negražiai žolė
Ir medžiai žalią rūbą meta.
O ji, liaunutė, pasikėlus žiedą,
Laimingai smagią šypseną uždegus,
Džiaugsmingai žvalgosi ir gieda,
Pasigrožėdama lemtim.
Ir norisi prie jos sustojus būti,
Kalbėti jai ir kas aplinkui ją:
– Kokia graži akimirka trumputė
Su rudenio krūtinę puošiančia gėle.
Ir nors jos žiedą jau pakando šalnos,
Bet neužgęsta atminty džiaugsmingos spalvos.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2007-10-28 15:52:21
pritariu tikrai nuosirdzioms ir svarioms Kaimyno mintims...
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2007-10-20 11:47:51
Kokia šviesi ši Jūsų rudenio gėlė :)
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2007-10-20 11:25:23
...labai gražus šekspyriškas kūrinys...SU RUDENIO GĖLE tokia diena ši miela...ačiū...
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2007-10-20 10:49:02
:))
Vartotojas (-a): tyluma
Sukurta: 2007-10-20 10:48:36
Dieve,kaip gera...AČIŪ,Pelėda,kad ESI :)