Su rudenio gėle
Skaudu matyt, kai žydi rudenį gėlė.
Ar nujaučia atėjus šalnų metą?
Jau parudavo negražiai žolė
Ir medžiai žalią rūbą meta.
O ji, liaunutė, pasikėlus žiedą,
Laimingai smagią šypseną uždegus,
Džiaugsmingai žvalgosi ir gieda,
Pasigrožėdama lemtim.
Ir norisi prie jos sustojus būti,
Kalbėti jai ir kas aplinkui ją:
– Kokia graži akimirka trumputė
Su rudenio krūtinę puošiančia gėle.
Ir nors jos žiedą jau pakando šalnos,
Bet neužgęsta atminty džiaugsmingos spalvos.