Nežinau kiek ieškota – vakaras pametė skaičių,
paukščiai kyla, ir leidžias, ir vėlei pakyla – gyventi,
mano kaukės vienodos tik gretimas aktorius keičias –
rudeniop jis apgavo numirt nesiruošusią lemtį.

Lietūs srūva į indus, į svetimus minomis taškos,
atsargiai, lyg vinutėmis, prikala atvirus langus.
Čia tamsos nebėra, tik numirusios žvakės ir vaškas,
kažkad buvus liepsna mano artimo dalią nukando.

Sugalvok, atstumtasis, kladingą tiesos teoremą,
kad neliktų neatrasto kelio į geliančią nežinią.
Man beliko išimt iš širdies šitaip skaudančią temą,
aš ieškojau ilgai, bet mane tartum ydą – suknežino...