žmogui

Per ūko ir rūko artumą,
per upę nusėdusią naktį
brendam basi – taip būna,
ir būna – privalom apakti,
nes akys ne tylintys veidrodžiai,
jos nardo po degančią praeitį,
po upę lyg skersgatviais – klaidžioja
ir skausmą it piktžoles ravi.

Per oro ir voro tinklainę,
per ribą nugarintą vėjo
žengiam basi – vien klaidos,
čia žingsnių per daug pritrepsėjom.
Iš temstančių Grįžulo ratų,
kur durys į erdvę išmainomos,
iš rimstančio miesto ir gatvės –
pakilo gyvenimų kainos.
ta_pati

2007-09-28 18:00:33

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): kvinta

Sukurta: 2007-09-28 22:41:05

smagiai susiskaitė, gal kiek su tom kainom nuvylė - tame kad nusėdo subuitiškėjo, jos visada kyla, pinigų niekada nebuvo niekam per daug kiek jų beturėtų, niekas nesako per daug. bet tikrai skaitosi labai smagiai kūrinukas, ir ritmiškai ir žaismingai.

Vartotojas (-a): Vynas

Sukurta: 2007-09-28 22:29:08

rimtas ir turiningas.

Vartotojas (-a): Nuodai

Sukurta: 2007-09-28 21:54:13

Nuostabu.

Vartotojas (-a): Besparnis angelas

Sukurta: 2007-09-28 20:26:10

išties - nuostabūs žodžiai. kelis sykius skaičiau: gražu, erdvu, liūdna - gyvenimiški žingsniukai trepsi :)

Vartotojas (-a): debesų piemenaitė

Sukurta: 2007-09-28 19:56:49

Nustebino gerąja prasme. Tik tame jautriame ramume labai garsiai nuaidėjo pritrepsėjimas.

Vartotojas (-a): giedrex26

Sukurta: 2007-09-28 19:19:54

...sidabriškam spindesy nuskambėjo...gražu...