Per ūko ir rūko artumą,
per upę nusėdusią naktį
brendam basi – taip būna,
ir būna – privalom apakti,
nes akys ne tylintys veidrodžiai,
jos nardo po degančią praeitį,
po upę lyg skersgatviais – klaidžioja
ir skausmą it piktžoles ravi.

Per oro ir voro tinklainę,
per ribą nugarintą vėjo
žengiam basi – vien klaidos,
čia žingsnių per daug pritrepsėjom.
Iš temstančių Grįžulo ratų,
kur durys į erdvę išmainomos,
iš rimstančio miesto ir gatvės –
pakilo gyvenimų kainos.