O, Dieve, perskirk aklą dangų,
Už kaltę remk žemę kakta.
Tikėjimo mintys pabrango,
Mes žinom kur tavo klaida.
Vienintelė, skaičiais matuojama,
Dorybės paminklais grįsta.
Pakišo naivumas Tau koją,
Žmogus ta reikšminga klaida.
Geriau būtum bėręs į paukštį
Ir išmintį, ir galimybes.
Dabar jau gali atsilaužti
To blogio, per žmones sudygusio.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2007-08-25 17:07:14
...skausmingas...mano klaida nėra Dievo klaida...gal taip norėta pasakyti...tik mes nesupratom...
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2007-08-25 10:47:39
Klaidas daro žmogus, todėl ir galvoja, kad dievas jas daro; dievą jis kuria pagal savo paveikslą kiek suvokti tegali save, ir kiek dar reikia suvokti, bet jam neduota, kaip paukščiui neduota įskelti ugnies; O jis žmogus, vis tik kuria dievo paveikslą panašų į save, plius savęs nesuvokęs, net tiek kiek jam duota save suvokti; Tai gi žmogaus klaida, kad jis dievo paveikslą kuria panašų į save, o jis ne absoliutas, net visų nuomonė, jei ji nuoširdžiai taptų vieninga, ji būtų tik žmonijos nuomonė, o žmonija visatoje yra mažiau nė lašas okeane; Dievas ne žmogus. kadangi eilėraštis yra apie dievo klaidą, konkrečiai išreikštas mintimi, tai mano nuomonė taip pat konkreti, jis man įdomus tiek, kiek įdomus žmogaus siaurumas kurti dievą pagal savo paveikslą; Taip, žmonės daro klaidas, paskui tai įvertinęsupranta kame buvo klaida, na ir bando tada surasti kur dievo klaida, bet pirmiausiai jie tame ieškojime daro klaidą, kad dievą kuria savyje panašų į žmogų, o jis jau yra ir ne žmogus, ie ne paukštis...
:)