O, Dieve, perskirk aklą dangų,
Už kaltę remk žemę kakta.
Tikėjimo mintys pabrango,
Mes žinom kur tavo klaida.

Vienintelė, skaičiais matuojama,
Dorybės paminklais grįsta.
Pakišo naivumas Tau koją,
Žmogus ta reikšminga klaida.

Geriau būtum bėręs į paukštį
Ir išmintį, ir galimybes.
Dabar jau gali atsilaužti
To blogio, per žmones sudygusio.