Sėdėjau nakties šešėly su dviem puodeliais
arbatos. Kviečiau meilę prisėsti, bet ji atsisakė.
Pasuko tolyn nuo manęs, link žibintų didesnių,
kur širdys stipresnės – ne taip bijo žaizdų.
Mėnulio šviesos man per maža meilei surasti,
žvaigždžių žemėlapiuos pasilkydusi, bandžiau
jos kelio nepamesti. Šviesa vis ryškėjo,
akino mane – pasiklydau gyvenime ir savo jausmuose.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Baltas lapas
Sukurta: 2007-07-21 01:53:39
Sėdėjau ir gėriau arbatą iš to pačio puodelio,
apsigaubęs naktine skraiste- nematomas tau,
Bandžiau aš žibintą įpūst, kurį gesinai savyje,
tikėdama žvaigždes matyti ryškiau tamsoje...
Tu laukei žvaiždės, skaistesnės už jausmus,
kad nušviestų tavo gyvenimo ateitį ryškiai,
O gyvenimo cukrus tirpo nesulaukęs aušros,
Virdamas tavo viduj ir virsta druska ašaroms ...
Ar supratai - nerasi manęs gyvenimo kely...
Anonimas
Sukurta: 2007-07-18 18:02:17
Zemitukes "poezija" tiktu i atskira kurini :)... Daugiau norisi parasyti komentara jai :D