Noriu suplėšyti save į gabalus. Noriu pasiduoti, daugiau nebeegzistuoti. Noriu būti paprastu nieku, ir kad tas niekas manęs daugiau nebekliudytų. Skausmas drasko padrikas mintis, o jos susikaupusios slegia mane žemyn... Negaliu įvardinti viso to priežasties, nes jų jau per daug. Tiesiog taip yra, kad nerandu vietos, kur benueičiau.
Vakar dužo dar viena vyno taurė, užmynusi ant laimės kritau į pragarą, o ten neišeina sudegti... Kažkoks ilgesys laiko sukaustęs. Kodėl viskas turėjo taip buti?..
Blogų žmonių tikrai nėra... Jei Jis buvo man negeras, tau – toks pat, o trečiam pats nuostabiausias, tuomet išeina, jog jis nėra jau blogas. Jei kažkam kažkada suteikė nors vieną malonią akimirką, tuomet NEGALIMA vadinti to žmogaus niekšu. Bet kam reikalinga pagieža?
Triumfas mano širdy, vėjas tavo lange. Išdaužtas stiklas, ir tu dar vis bandai apsisaugot... Nereikia tokios iliuzijos.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Izabelė Terhoven
Sukurta: 2007-06-28 10:26:29
Stilių dar gryninti ir gryninti. Paskutinė eilutė stipresnė už visą kūrinį, užtektų tik jos, nes tuo viskas ir pasakyta.
Vartotojas (-a): rainiukee
Sukurta: 2007-06-28 00:18:26
O jei taurė iš tiesų dužo? Tai nejau man meluoti? Rašau savo tikras emocijas, o jei jos nuvalkiotos - tebūnie.
Bet ačiū už dėmesį.
Anonimas
Sukurta: 2007-06-28 00:16:02
perkėliau į jausmus, labiau ten tinka.
nes labai emocionaliai silpnas, daugiau sentimentų.
jausmai jausmuose jausmingai.
nedaužykit taurių - gan nudėvėta.