Noriu suplėšyti save į gabalus. Noriu pasiduoti, daugiau nebeegzistuoti. Noriu būti paprastu nieku, ir kad tas niekas manęs daugiau nebekliudytų. Skausmas drasko padrikas mintis, o jos susikaupusios slegia mane žemyn... Negaliu įvardinti viso to priežasties, nes jų jau per daug. Tiesiog taip yra, kad nerandu vietos, kur benueičiau.
Vakar dužo dar viena vyno taurė, užmynusi ant laimės kritau į pragarą, o ten neišeina sudegti... Kažkoks ilgesys laiko sukaustęs. Kodėl viskas turėjo taip buti?..
Blogų žmonių tikrai nėra... Jei Jis buvo man negeras, tau – toks pat, o trečiam pats nuostabiausias, tuomet išeina, jog jis nėra jau blogas. Jei kažkam kažkada suteikė nors vieną malonią akimirką, tuomet NEGALIMA vadinti to žmogaus niekšu. Bet kam reikalinga pagieža?

Triumfas mano širdy, vėjas tavo lange. Išdaužtas stiklas, ir tu dar vis bandai apsisaugot... Nereikia tokios iliuzijos.