Susišaukiam, Dieve, prie kavos puodelio,
Prie išganančio Bermudų trikampio.
Rodos, dingsta laikas, erdvės velias,
Mirčiau, jei nebūčiau vakar gimusi.

Gal ar išrengtas raudų akordas?
Sąskambiais klimpstu į Dievo randus.
Upės plukdo seno draugo kortas –
Aršios damos spokso mirtį įsikandusios.

Mano chrizantemos dar net nepražydo,
O jau leipsta alkanas, ištroškęs žiedas.
Būsi, Dieve, mano žygio gidas,
Kito tokio netgi saulė neišžiestų.

Būsi, niekur nesidėsi, kopsime į kalną,
Aš tau – ne benamė, dangų išturėsiu.
Mirti nesinori, laikos šalčio paltas,
Sutaisyk, mielasis, seną laiko rėtį.