Tyliai nusileis snaigė ant mano delno. Taip tyliai, kad išgirs tik širdis... Pakeliu akis į dangų, bandau surasti nors vieną žvaigždę. Bet dangus juodas, be mažos švieseles... Suspaudžiu snaigę delne. Ji ištirpsta. Delnu nurieda mažytis lašelis, skruostu – ašara... Aplink siaučia pūga, ir niekas manęs negirdi...
O aš toli...
Labai toli...
Toli nuo triukšmo, nuo skausmo ir nuo tų akių...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): jovaras
Sukurta: 2007-06-11 10:11:19
labai jau graudus kūrinys. išeitų geras kūrinys jeigu būtų ilgesnis, nebūtų tritaškių, nes tritaškiai tik išdarko kūrinį. jis tampa negyvas, banalus. trumpais sakiniais išvengiama klaidų, bet meniškumo jokio.
Anonimas
Sukurta: 2007-06-10 22:35:51
dienoraštis labiau.
sentimentalu,
graudenimas labiau.
nežinau, aš neturiu ką pasakyti,
jau girdėta.
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2007-06-10 22:26:43
tai tik žiema... Įsileisk į širdelę vasarą - be triukšmo, be skausmo ir be tų akių :)