Tyliai nusileis snaigė ant mano delno. Taip tyliai, kad išgirs tik širdis... Pakeliu akis į dangų, bandau surasti nors vieną žvaigždę. Bet dangus juodas, be mažos švieseles... Suspaudžiu snaigę delne. Ji ištirpsta. Delnu nurieda mažytis lašelis, skruostu – ašara... Aplink siaučia pūga, ir niekas manęs negirdi...
O aš toli...
Labai toli...
Toli nuo triukšmo, nuo skausmo ir nuo tų akių...