Aš dar noriu daug parašyti –
Išsakyti jausmus nebylius.
Jei tik bus, kas klauso artojo
Pamiškėj prie šaltinio ramus.
Aš dar noriu šypsotis dangui,
Žemę palaistyt skausmu.
Jei tik leisit pakilti į aukštį,
Jei tik leisit turėti sparnus.
Aš – žmogus iš senosios gadynės.
Dar tikiu šventumu ir dievais.
Jeigu ugnį užkursiu iš meilės,
Bus pagarbinti tie, kuriais tikiu.
Iš saulės išausiu juostą –
Skaistumu nenutrūkstamą giją.
Ligi to, kuriame du broliai
Naktimis seka pasaką gilią.
Apie rojų ir žemės skausmą,
Išdavystę, pavydą, namus.
Aš dar noriu daug parašyti,
Jei tik leisit turėti sparnus.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): debesų piemenaitė
Sukurta: 2007-05-17 14:10:46
Trumputis paaiškinimas tiems, kurie nesuprato:
Ligi to, kuriame du broliai
Naktimis seka pasaką gilią > tai apie mėnesį. Močiutė pasakojo istoriją, jog naktį, kai mėnulis pilnas, gali pamatyti jame sėdinčius Kainą ir Abelį - pirmųjų rojaus žmonių sūnus.
Vartotojas (-a): Baltas lapas
Sukurta: 2007-05-17 11:57:37
Tiku kad atgimsi ir
dar daug parašysi
gražiai ir sklandžiai
Čia juk niekas nebando,
karpyti sparnų debesėliams ...
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2007-05-17 10:58:15
Labai gražus, kupinas nuoširdžiausio polėkio, skriejantis tiesiai į sielą.
"Jei tik leisit turėti sparnus."