Pradžioje buvo trupinys,
jau po to – kepalais išsidėstęs
žemiškas kūnas.
Nors šaltinis kuteno
Dievo krečiančiais pirštais,
aš jaučiau, iš pietų atkeliauja
raudonos kamanės,
zvimbimais pamojančios
sustirusiam Kovui.
Tik tyla pasirišęs kaklą
nuvarva saulės spindulys.
Dar ne tyras, ne verdantis,
bet sijojantis ašarų kutulį.
Sako šalta, o netikiu,
Pakirsk mane, netikiu.
Mano paukščiai sapnuoja
ne nuogą, aprėdytą
drobėm iš jūrų.
Ošia viskas, už plunksnų
balandį į saulę vedu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2007-04-24 00:16:32
neblogai, tikrai neblogai,
net visai gerai;
turi vidinės energijos, kurios
dažniausiai ir ieškau tekstuose :)
šaunuolė