Pradžioje buvo trupinys,
jau po to – kepalais išsidėstęs
žemiškas kūnas.
Nors šaltinis kuteno
Dievo krečiančiais pirštais,
aš jaučiau, iš pietų atkeliauja
raudonos kamanės,
zvimbimais pamojančios
sustirusiam Kovui.

Tik tyla pasirišęs kaklą
nuvarva saulės spindulys.
Dar ne tyras, ne verdantis,
bet sijojantis ašarų kutulį.
Sako šalta, o netikiu,
Pakirsk mane, netikiu.
Mano paukščiai sapnuoja
ne nuogą, aprėdytą
drobėm iš jūrų.
Ošia viskas, už plunksnų
balandį į saulę vedu.