Čiupau aš nuo stalo ąsotį.
Pripyliau į jį daug dainų.
Nešiojau po kaimus, po klonius –
Kitur kažkodėl nukakt negaliu.
Iš jo maukė didis likimas
Ir meilė gurkšnojo saldžiai,
Tik aš, tas klaikus priminimas,
Neleidau skanauti ilgai.
Vėliau dar įpyliau ir gėrio,
Žinai, juk dabar jis svarbus.
Ištraukiau jį iš mano vėjo –
Gyvenimas tapo klaikus...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2007-06-15 21:49:35
Kiek visko telpa į tą ąsotėlį :) Smagus toks.
Anonimas
Sukurta: 2007-04-22 22:34:43
kaip daina :)
daina, kur pats kuri melodija ir
visi ritmo ir rimo netobulumai
gali būti išlyginami :)
Anonimas
Sukurta: 2007-04-22 21:02:25
Kai kur sutrinka ritmas, todėl įsilingavus sunkiau perskaityti :)
originalus dabartinių eilėraščių kontekste, tačiau primena liaudies dainas... :)
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2007-04-22 18:10:26
Kaip skaitančiajam gerai viskas bent iki... priešpaskutinės eilutės.
Ji kažkaip iškrinta iš visumos (tegu bus konteksto :) ).
O paskutinė lyg su(pa)prastina visą kūrinį.
Manyčiau, kad labai nepelnytai...
Vartotojas (-a): Baltas lapas
Sukurta: 2007-04-22 18:02:00
Gražus kūrinikas , įpilk į ąsotį proto, aistros, ilgesio ...
11e. Aš saugojau, o jis išvarvėjo
Gyvenimas tapo troškus...
nepanaudota metafora lašėjo