Čiupau aš nuo stalo ąsotį.
Pripyliau į jį daug dainų.
Nešiojau po kaimus, po klonius –
Kitur kažkodėl nukakt negaliu.

Iš jo maukė didis likimas
Ir meilė gurkšnojo saldžiai,
Tik aš, tas klaikus priminimas,
Neleidau skanauti ilgai.

Vėliau dar įpyliau ir gėrio,
Žinai, juk dabar jis svarbus.
Ištraukiau jį iš mano vėjo –
Gyvenimas tapo klaikus...