Santrauka:
Apie (gal?) save
Keisti dalykai, ginčai tie –
Azartan vedantys,
Kaip moters krūtys.
Bet būna,
Kad tik šitaip sužinai,
Kaip iš tikrųjų reikia būti.
Man teko nusileisti – rinktis kojas.
Sparnai ištrūko iš lošėjo rankų.
Į sėkmę prarastą nuspjovęs,
Liūdnom akim žvelgiau į dangų.
O jis vis liūdnas.
Vis bespalvis, be sparnų –
Kur dingo jie?
Kodėl neskraido?
Nors jie ne mano, bet gražu,
Kaip skrydžiais puošiasi padangė.
Ir Dieve mano! – ką matau?
Jau saulė leidos vakarop.
Tvartelyje, laktas aptūpę,
Sparnai kartu su vištom tupi.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): jūraužlango
Sukurta: 2007-06-24 23:44:28
niu šmaikštuoliai tie sparnai :P pas vištas nulėkė.. uch :)
Vartotojas (-a): antanas vėjyje
Sukurta: 2007-06-24 16:54:00
wau, labai vaizdingai , labai.
Vartotojas (-a): Pranis
Sukurta: 2007-04-25 09:52:55
O man paskutinis posmas atrodo šaunus; jis galėtų būti ir apibendrinančią prasmę turintis savarankiškas kūrinukas - be galo ironiškas neišsipildžiusių svajonių atspindys.
Anonimas
Sukurta: 2007-04-17 19:49:07
paskutinio posmo atsisakyčiau..
manau, visurinis stipriausias, nors klausimai man nepatinka,
įpučia sentimentalumo
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2007-04-17 15:17:04
Labai puikiai pateikta...gal ir Tiesa? I stulpelis- labai jau energingas...antrasisi lyg ir susitaikymas ir tolerancija, treciasis- savotiskas fakto ivertinimas... (taip paprastai supratau Tekme)- tik mano nuomone- tegul tie sparnai netupi- tegul dar skrenda:)))) O is tikruju tai jie skrenda...Zaviuosi Jusu Mintimis ir Pamastymais- Israiska...(rasau didziosiomis raidemis, nes Jusu mintys visada labai gilios, brandzios...
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2007-04-17 14:55:54
Eilėraštis paimtas iš praėjusių metų Rašykų.
Jaučiu, kad kai kas paskaitęs ieško adresų.
Nereikia to daryti- jų nėra...