Keisti dalykai, ginčai tie –
Azartan vedantys,
Kaip moters krūtys.
Bet būna,
Kad tik šitaip sužinai,
Kaip iš tikrųjų reikia būti.

Man teko nusileisti – rinktis kojas.
Sparnai ištrūko iš lošėjo rankų.
Į sėkmę prarastą nuspjovęs,
Liūdnom akim žvelgiau į dangų.
O jis vis liūdnas.
Vis bespalvis, be sparnų –
Kur dingo jie?
Kodėl neskraido?
Nors jie ne mano, bet gražu,
Kaip skrydžiais puošiasi padangė.

Ir Dieve mano! – ką matau?
Jau saulė leidos vakarop.
Tvartelyje, laktas aptūpę,
Sparnai kartu su vištom tupi.