Santrauka:
Apie (gal?) save
Mačiau,
Kai mirtyje nėra rožančiaus,
Maldaknygės išmėtytos – nereikia jų.
Budėjo akys, vokuose užmerktos,
Prie savo vieškelių,
Prie kryžių,
Žvakių,
Prie dievų.
Ir nežinau, kodėl man buvo linksma
Nepatikėti nei savim, nei svetimais –
Tikėjau akimis
Nepaisydamas, kad užmerktos,
Kad be rožančiaus,
Be maldaknygių – mirtis.
Ant aukšto kalno – tėvas, motina ir brolis.
O aš toks mažas,
Žemuma laimingas –
Pakalne, vandeniu, net pilku akmeniu...
Nenoriu pasikelti į aukštybę,
Kol žemės pasakas eilėraščiais seku.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2007-04-15 01:32:12
sodru ir stipru, gilu:))
Anonimas
Sukurta: 2007-04-14 17:10:57
labai skausmingas.
pirmasis stipriausias. imu
Vartotojas (-a): Sodininkas
Sukurta: 2007-04-14 13:07:50
Kupinas realybės ir brandumo išminties!
Vartotojas (-a): liūdnosiukė
Sukurta: 2007-04-14 11:11:57
paprastai, lengvai, bet su kokia mintim!
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2007-04-14 08:18:46
Turbūt: Nepatikti... > NepatikĖti nei savim, nei svetimais (gal praleista ta ė?)
Netikėta kūrybos kaip savotiško saugiklio (kad ir prieš „pasikėlimą") paskirtis.
Vartotojas (-a): Pranis
Sukurta: 2007-04-14 08:14:14
Artimas mano sielai turiniu ir forma, o du pirmieji sakiniai (iki „Ir nežinau...“) - poetinis perliukas. Yra klaidelių, kurios įspūdį gadina, pvz., „Nepatikti (Nepatikėti?) nei savim...“; „tokas (toks?) mažas“. Eilutė „Nenoriu pasikelti į aukštybę“ suprimityvina pabaigą ir tarsi „gesina“ visą kūrinį.