Mačiau,
Kai mirtyje nėra rožančiaus,
Maldaknygės išmėtytos – nereikia jų.
Budėjo akys, vokuose užmerktos,
Prie savo vieškelių,
Prie kryžių,
Žvakių,
Prie dievų.
Ir nežinau, kodėl man buvo linksma
Nepatikėti nei savim, nei svetimais –
Tikėjau akimis
Nepaisydamas, kad užmerktos,
Kad be rožančiaus,
Be maldaknygių – mirtis.

Ant aukšto kalno – tėvas, motina ir brolis.
O aš toks mažas,
Žemuma laimingas –
Pakalne, vandeniu, net pilku akmeniu...

Nenoriu pasikelti į aukštybę,
Kol žemės pasakas eilėraščiais seku.