Santrauka:
Išėjus iš tapytojo peizažo...
Išėjus iš tapytojo peizažo,
Po mėnesieną vaikšto moteris.
Ji jaučia – vien tik meilės jai per maža,
Kad ir atgijus neplaka širdis
Aistringai, kaip tą rytą, kai ją tapė,
O ji alsavo pilna krūtine,
Kai pašnibždom tapytojui pasakė:
– Užteks, mielasis, pabučiuok mane...
Tas bučinys dabar dar drobėj kaista.
Jeigu ne jis – ji būtų negyva.
O, kaip galva nuo mėnesienos svaigsta!
Kokie kvapai! Kokia gaivi rasa!
Ir grįžo ji į drobę nesulaukus
Sode pirmųjų saulės spindulių.
Pataisiusi suveltus vėjo plaukus,
Ji tapo vėl peizažo ploteliu...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): ieva
Sukurta: 2005-07-05 19:40:25
panašią mintį aš bandžiau lipdyti apie Moną Lizą , bet taip ir liko užmesta nebaigta. ;-)
:
Sukurta: 2005-07-05 07:37:08
švelnumas šiandien
:
Sukurta: 2005-07-04 20:22:01
Patiko pati mintis. Artimiausias antras posmas :)