Išėjus iš tapytojo peizažo,
Po mėnesieną vaikšto moteris.
Ji jaučia – vien tik meilės jai per maža,
Kad ir atgijus neplaka širdis

Aistringai, kaip tą rytą, kai ją tapė,
O ji alsavo pilna krūtine,
Kai pašnibždom tapytojui pasakė:
– Užteks, mielasis, pabučiuok mane...

Tas bučinys dabar dar drobėj kaista.
Jeigu ne jis – ji būtų negyva.
O, kaip galva nuo mėnesienos svaigsta!
Kokie kvapai! Kokia gaivi rasa!

Ir grįžo ji į drobę nesulaukus
Sode pirmųjų saulės spindulių.
Pataisiusi suveltus vėjo plaukus,
Ji tapo vėl peizažo ploteliu...