Į dangų eidamas
Ir nuodėmes paimsiu su savim,
Kad neatrodyčiau apsimelavęs, šventas.
Bažnyčių ausys jų neišklausys –
Neperžegnotas kryžiumi išeisiu
Toks žemės grumstas,
Mokantis žydėti
Ir pabūt purvu.
O nuodėmės mane – tikiu –
Bent atminimais sugrąžins gyventi,
Net danguje neleis
Užmiršti būt žmogum.
Žiūrėsiu atvirom akim į angelę gražiausią
Ir melsiuos nuodėme, kad būtų su manim...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Toltik
Sukurta: 2007-06-14 12:15:44
Sugrįški :), angelu pabūk ant žemės
Arba žmogum kad ir dulkėtas kelias
Daug maloniau jas nusipraust lietuj
Negu skrajoti aitvaru danguj...
Vartotojas (-a): Pranis
Sukurta: 2007-04-12 08:11:51
Kai suvokiame savo baisų laikinumą, tampam poetais, t.y. išeinam „po vienumą pasivaikščioti“, kaip Tu rašai viename eilėraštyje. Ir - vėluojam, bet ką padarysi... Nuodėmės nėra blogas dalykas („Baisūs visi angelai“,- tvirtina R.M.Rilkė II elegijoje). Jei į dangų jų (kartu su mumis) nepriims, žemė priglaus. Ir į save, ir į Visatą žiūrėkim filosofiškai, mano plunksnos broli: kol kas esam materialūs.
Vartotojas (-a): malaja
Sukurta: 2007-03-31 22:28:38
patinka tas kalbančiojo (ne)tobulumas, (ne)šventumas.
"užmiršti būt žmogum" - ? neduok, Die...
:)
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2007-03-31 22:22:15
Va, tas patiko. Sudrumstė apatiškas mintis. Štai kuo įdomus kūrinys.
Anonimas
Sukurta: 2007-03-31 19:12:06
prasmingas. tik kaži ar danguj bereiks nuodėmių ;)
Vartotojas (-a): mundus
Sukurta: 2007-03-31 14:14:19
geras kaip visada kalbėjimas iš dūšios...
Anonimas
Sukurta: 2007-03-31 12:24:43
jausmingas labai,
įsisvajojau
Vartotojas (-a): tyluma
Sukurta: 2007-03-31 08:49:03
Tai išeina,kad tik nuodėmės mus ir išlaiko žmonėmis?.. :) PUIKU !