Į dangų eidamas
Ir nuodėmes paimsiu su savim,
Kad neatrodyčiau apsimelavęs, šventas.
Bažnyčių ausys jų neišklausys –
Neperžegnotas kryžiumi išeisiu
Toks žemės grumstas,
Mokantis žydėti
Ir pabūt purvu.
O nuodėmės mane – tikiu –
Bent atminimais sugrąžins gyventi,  
Net danguje neleis
Užmiršti būt žmogum.  
Žiūrėsiu atvirom akim į angelę gražiausią
Ir melsiuos nuodėme, kad būtų su manim...