Ar prisimeni...

Ar prisimeni, kai pasiklydom?
Tada tiesiog ėjom iš proto.
Bet buvo malonu –
Juk buvo tiek daug erdvės.

Rodos galėjom žiemos išprašyti
Pasigailėti rugiagėlės žiedo,
Drebulės, išauginti vyšnias,
O tris paras kentėjusiai gulbei
Suteikti amžinybę.

Juk, kol aplinkiniai
Į orą skleidė daugybę pavydo
Ir duso, norėdami įkvėpti,
Tačiau nerado oro,
Mes laipiojom stogais
Ir raškėme žvaigždes.
Mums nereikėjo kovoti.
Mes turėjome svajonę. Turėjom planą.

Tačiau laiko vėjai pūtė vis stipriau
Ir nuskraidino ten,
Kur nenorėjom būti.

Erdvės pančius
Sutraukė rytojus,
Kuris nugramzdino viską praeitin.
Leticija

2007-03-25 16:53:46

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): ieva

Sukurta: 2007-04-05 19:34:26

matyti myli gamta. gamtos dukra? ;-)

Vartotojas (-a): tyluma

Sukurta: 2007-03-29 20:14:33

Gerai.Kiek padrikai,bet labai gražios,raiškios,gilios mintys.Puiku:)

Vartotojas (-a): Barabas

Sukurta: 2007-03-26 10:13:10

Gražus darbas, nor pabaiga ir pesimistinė.
Tačiau stipriai erdvės poreikis išreikštas. Ir laisvė kūrinyje tikrai yra.
Puiku:)

Anonimas

Sukurta: 2007-03-25 18:01:58

kulminacija, kaip supratau, pabaigoje. gerai surėdyta. "Tada tiesiog ėjom iš proto." - paprasta, bet nuoširdu.

Vartotojas (-a): gungnir

Sukurta: 2007-03-25 17:56:56

jaučiasi toks fatališkumas patiko :)