Ar prisimeni, kai pasiklydom?
Tada tiesiog ėjom iš proto.
Bet buvo malonu –
Juk buvo tiek daug erdvės.

Rodos galėjom žiemos išprašyti
Pasigailėti rugiagėlės žiedo,
Drebulės, išauginti vyšnias,
O tris paras kentėjusiai gulbei
Suteikti amžinybę.

Juk, kol aplinkiniai
Į orą skleidė daugybę pavydo
Ir duso, norėdami įkvėpti,
Tačiau nerado oro,
Mes laipiojom stogais
Ir raškėme žvaigždes.
Mums nereikėjo kovoti.
Mes turėjome svajonę. Turėjom planą.

Tačiau laiko vėjai pūtė vis stipriau
Ir nuskraidino ten,
Kur nenorėjom būti.

Erdvės pančius
Sutraukė rytojus,
Kuris nugramzdino viską praeitin.